Shqip
Albanian
العربية
Arabic
Հայերեն
Armenian
Беларуская
Belarussian
বাংলা
Bengali
Български
Bulgarian
简体中文
Chinese (simplified)
正體
Chinese Traditional
Hrvatski
Croatian
Čeština
Czech
Nederlands
Dutch
English
English
Eesti
Estonian
Français
French
ქართული
Georgian
Deutsch
German
Ελληνικά
Greek
עברית
Hebrew
हिंदी
Hindi (Indian)
Magyar
Hungarian
Indonesia
Indonesian
Italiano
Italian
日本語
Japanese
Қазақ
Kazakh
Кыргызча
Kyrgyz
Latviešu
Latvian
Lietuviškai
Lithuanian
Монгол
Mongolian
فارسی
Persian
Polski
Polish
Português
Portugal (Português)
Română
Romanian
Русский
Russian
Slovenčina
Slovak
한국어
South Korean
Español
Spanish
Svenska
Swedish
Türkçe
Turkish
Українська
Ukrainian
O‘zbekcha
Uzbek
Tiếng Việt
Vietnamese
Virš lazurinio vandens ant plonų ir tvirtų stiebų kiekvieną rytą žydėjo nuostabūs lotosai, sveikinantis Pasaulį ir vieni kitus.
Kiekvienas jų buvo unikalus ir savaip didingas. Lotosai buvo balti, rožiniai, geltoni ir net raudoni bei mėlyni. Magiškasis Ežeras juos mielai atspindėjo savo vandenyse.
Vieną kartą ežere nutiko nuostabi istorija...
„Mano brangūs vaikai! Štai, jūs jau tapote gana suauge. Atėjo laikas žengti ant kelio. Jūsų laukia sunki ir pavojinga kelionė, kurios pabaigoje kiekvienas iš jūsų tapsite tokie pat gražus kaip ir visi mūsų Pasaulio gyventojai. Tačiau ne visi galės pabaigti kelionę ir grįžti namo.
Atidžiai klausykite manęs. Tai, ką pasakysiu, buvo perduodama iš kartos į kartą.“
Lotoso sėklos įdėmiai klausėsi Didžiojo Lotoso žodžių.
Paslaptingoje senovinėje knygoje šie Trys Lobiai atrodo taip
TIESA
GERUMAS
KANTRYBĖ
Pabaigoje jis pasakė: „Aš tikiu kiekvienu iš jūsų ir lauksiu jūsų namuose, Magiškojo Ežero paviršiuje“.
Jai visada buvo įdomu: „Kodėl Didysis Lotosas pasakė, kad kelionė namo bus sudėtinga? „Galu gale, vanduo yra švarus ir skaidrus, net Saulė matosi!“
Mažoji Sėklytė buvo dar nepatyrusi ir visai nežinojo, kad kristi yra daug lengviau nei pakilti.
Kuo giliau Sėklytė leidosi, tuo tamsesnis darėsi vanduo, kol jis beveik pilnai nesusimaišė su purvu ir dumblu. „Oi, oi, oi! Sušaukė Sėklytė - čia beveik nieko nesimato! “Bet ji leidosi vis giliau ir giliau į purvą, kol galiausiai kritimas pasibaigė. Nuo baimės Sėklytė užsimerkė.
„Na, ir kur gi man dabar eit, kur mano namai, kaip aš grįšiu?“ Tarsi atsakymą į savo klausimą Sėklytė išgirdo keistą purslų garsą. Kažkas tamsaus ir labai greitai artėjo.
Netrukus Sėklytė sugebėjo įžvelgti būtybę, kuri atrodė panaši į didžiulį krokodilą, kurio kūnas buvo padengtas smaigaliais. Ant pabaisos nugaros buvo užrašytas jo vardas, bet tamsoje nieko negalima buvo perskaityti.
- Mažoji Sėklytė, - griausmingu balsu tarė pabaisai, - aš laukiau tavęs. Čia tavęs lauks naujas gyvenimas, ir aš pasiruošęs duoti tau vertingą patarimą.
Išsigandusi mažoji Sėklytė pagalvojo: „Galbūt taip reikia? Kaip gi kitaip galima išgyventi tokiame baisiame pasaulyje? “Bet staiga Sėklytė atsiminė Didžiojo Lotoso žodžius, kuriu mes taip ir neišgirdome, ir pradėjo galvoti:„ Jeigu aš laikysiuosi pabaisos patarimo, aš amžinai liksiu šioje nešvarioje vietoje ir būsiu toks pat baisus! “
Jeigu Sėklytė įvikdytu bet vieną iš jo pamokimų, tai krokodilas turėtu visas teises atkasti nuo jo gabaliuką: šitame pasaulyje niekas nieko ne duoda dykai, net patarimo. Jeigu Seklytė paklausytu pabaisos, tai būtų neįmanoma grįžti namo ir tapti gražia gelyte virš Magiškojo Ežero.
“Kokia baisi nebūtų padėtis visada yra išeitis!“ –
Pakartojo Sėklytė.
Ir staiga Sėklytė atsiminė apie Lobius.
TIESA
GERUMAS
KANTRYBĖ
Ir staiga atsitiko kažkas neįtikėtino! Kai tik Sėklytė nepanoro priimt blogus patarimus, vaivorykštinis spindėsys apsupo jį, ir GERUMAS , kaip riškiausia žvaigždė, apšvietė viską aplinkui. Sėklytė spėjo perskaityt pabaisos vardą užrašyta ant jo nugaros. Jo vardas - “Blogis”.
Galinga jėga, kaip ant didžiuliu supinių metė Sėklytę į viršų.
Čia buvo šviesiau ir lengviau kviepuot.
Sėklytė apsidairė ir pastebėjo: “Pas mane atsirado du žiedlapiai! Valio! Aš virstu tikra gelyte! “
Bet džiugauti buvo dar per anksti…
Sėklytė plačiai atmerktomis akimis žiūrėjo į varliagyvį, sakanti keistus dalykus. Tai labai skyrėsi nuo to kuo mokė Dydisis Lotosas Magiškojo Ežero paviršiuje!
Ir štai mūsų keliautoja atsirado Drumstumų Pasaulyje, kur džiaugsmingai pajudino visais savo šešeriais žiedlapiais! Taip-taip, dabar jų tapo trys kartus daugiau! Juk su kiekviena pergale Sėklytė vis augo ir stiprėjo. Kažkur toli švietė Saulė bet jos spinduliai sunkiai prasiskverbdavo į gylumas.
O iššukiai dar nesibaigė.
Pirmiausia, jeigu nieko nesinori daryti, tai ir nereikia – nei mokytis, nei stengtis, apeik visus sunkumus šonu.
Antroji taisyklė, mums nereikalingi draugai, kitaip mums reikės kentėti jų blogą nuotaiką ir padėt kai jiems reikės mūsų pagalbos.
Mažasis Lotosas pagalvojo: “Viliojantis pasiūlymas visa dieną nieko nedaryt ir nesistengt, bet juk taip nieko įdomaus nesužinosi ir neišmoksi. Juolab liūdėti vienam visada– tai siaubinga. Ne-ne-ne! Manyje yra viskas ko reikia, kad pakilt iš šito pasaulio“.
Mažasis Lotosas buvo teisus- trečiasis Lobis visada yra pasirošięs ištiesti pagalbos ranką. KANTRYBĖS žvaigždė greitai augo jo širdyje, kol jos perlamutrinis švytėjimas neapgaubė Mažytį Lotosą ir lietai nepradėjo kelti ji į viršą.
Skaidrujį pasaulį praeit buvo lengva ir malonu, juk Saulė šildė ir apšvietė ji savo auksiniais spinduliais.
Štai ir peržengta riba tarp vandens ir oro. Jaunasis Lotosas, kuris dar vakar buvo Sėklytė, pasirodė virš Magiškojo Ežero paviršiaus.
Didysis Lotosas tesę: “Dabar tu tapai stiprus ir nuostabus, ir galėsi padėt kitiems savo jėgom, ir dalintis džiaugsmu su visais mūsų pasaulio gyventojais savo nuostabiu grožiu! “
Jaunasis Lotosas pažvelgė į savo atspindi vandenyje... ir pamatė nuostabia gelytę su skaidriais žiedlapiais.
O aplinkui iš vandens augo vis nauji ir nauji lotosai. Kiekvienas praėjo savo kelia ir atsinešė savo nepakartojama grožį.
Jeigu įdėmiai įsižiūrėti, tai visi jie žiuri su viltimi į tave ir tarsi nori pasakyti tau:
Ir Tu gerai praeik SAVO kelią!