Ijungti muzikąPauzė
scripichnyi_kliuch
logo
globus
Ijungti muzikąPauzė
Lietuviškai
languages
  • arrow
    arrow

    Tolimoje gražioje šalyje, kur skamba tyla kaip magiškiausia muzika, o oras saldesnis už medų, išsitęsė Magiškasis Ežeras.

    Virš lazurinio vandens ant plonų ir tvirtų stiebų kiekvieną rytą žydėjo nuostabūs lotosai, sveikinantis Pasaulį ir vieni kitus.

    Kiekvienas jų buvo unikalus ir savaip didingas. Lotosai buvo balti, rožiniai, geltoni ir net raudoni bei mėlyni. Magiškasis Ežeras juos mielai atspindėjo savo vandenyse.

    Vieną kartą ežere nutiko nuostabi istorija... 

  • arrow
    arrow

    Gražus, sniego baltumo Didžiulis Lotosas pradėjo pokalbį su mažomis sėklomis, kurios subrendo dėžutėje gėlės viduje: 
     
    „Mano brangūs vaikai! Štai, jūs jau tapote gana suauge. Atėjo laikas žengti ant kelio. Jūsų laukia sunki ir pavojinga kelionė, kurios pabaigoje kiekvienas iš jūsų tapsite tokie pat gražus kaip ir visi mūsų Pasaulio gyventojai. Tačiau ne visi galės pabaigti kelionę ir grįžti namo.

    Atidžiai klausykite manęs. Tai, ką pasakysiu, buvo perduodama iš kartos į kartą.“

    Lotoso sėklos įdėmiai klausėsi Didžiojo Lotoso žodžių.

     

  • arrow
    arrow

    Jis tęsė: „Kiekviename iš jūsų yra paslėpti Trys Neįkainojami Lobiai! Jei pavojaus metu atsiminsite apie juos, tuomet galėsite išlaikyti bet kokius išbandymus.

    Paslaptingoje senovinėje knygoje šie Trys Lobiai atrodo taip 

    zhen

    TIESA

    shan

    GERUMAS

    ren

    KANTRYBĖ

    Pasaulyje nėra tokios grėsmės, kurios jie nepadėtų išvengti. Klausykite manęs labai atidžiai...“- ir tada Didysis Lotosas šnabždėdamas pratęsė savo pamokslus mažosioms sėkloms. 
     
    Pabaigoje jis pasakė: „Aš tikiu kiekvienu iš jūsų ir lauksiu jūsų namuose, Magiškojo Ežero paviršiuje“. 

  • arrow
    arrow

    Vakare sėklų dėžutė pasilenkė virš vandens, ir visos sėklos iš jos išsibarstė į Magiškojo Ežero vandenis. Viena sėklytė skubėjo labiau nei kitos.

    Jai visada buvo įdomu: „Kodėl Didysis Lotosas pasakė, kad kelionė namo bus sudėtinga? „Galu gale, vanduo yra švarus ir skaidrus, net Saulė matosi!“

    Mažoji Sėklytė buvo dar nepatyrusi ir visai nežinojo, kad kristi yra daug lengviau nei pakilti. 
     
    Kuo giliau Sėklytė leidosi, tuo tamsesnis darėsi vanduo, kol jis beveik pilnai nesusimaišė su purvu ir dumblu. „Oi, oi, oi! Sušaukė Sėklytė - čia beveik nieko nesimato! “Bet ji leidosi vis giliau ir giliau į purvą, kol galiausiai kritimas pasibaigė. Nuo baimės Sėklytė užsimerkė. 

  • arrow
    arrow

    Kai po kurio laiko ji vis dėlto nusprendė viena akimi atsimergti, o vėliau ir kita, tai aplinkui nieko nebuvo matyti.

    „Na, ir kur gi man dabar eit, kur mano namai, kaip aš grįšiu?“ Tarsi atsakymą į savo klausimą Sėklytė išgirdo keistą purslų garsą. Kažkas tamsaus ir labai greitai artėjo. 
     
    Netrukus Sėklytė sugebėjo įžvelgti būtybę, kuri atrodė panaši į didžiulį krokodilą, kurio kūnas buvo padengtas smaigaliais. Ant pabaisos nugaros buvo užrašytas jo vardas, bet tamsoje nieko negalima buvo perskaityti.

    - Mažoji Sėklytė, - griausmingu balsu tarė pabaisai, - aš laukiau tavęs. Čia tavęs lauks naujas gyvenimas, ir aš pasiruošęs duoti tau vertingą patarimą.

     

  • arrow
    arrow

    Gyvenime būna visokių situacijų. Kartais kažkas gali netyčia tave pastumti, jug pas mus labai tamsu arba yra blogos nuotaikos, o mūsų Pasaulio gyventojai beveik visada blogos nuotaikos, gali pasakyti įžeidžiančius žodžius. Jokiu būdu nepalik to nenubausto! Atsakyk jam dvigubai arba trigubai. Kaip reikiant trinktelk, kad kiti bijotų... “Paslaptingas padaras tęsė savo niūrią kalbą. 
     
    Išsigandusi mažoji Sėklytė pagalvojo: „Galbūt taip reikia? Kaip gi kitaip galima išgyventi tokiame baisiame pasaulyje? “Bet staiga Sėklytė atsiminė Didžiojo Lotoso žodžius, kuriu mes taip ir neišgirdome, ir pradėjo galvoti:„ Jeigu aš laikysiuosi pabaisos patarimo, aš amžinai liksiu šioje nešvarioje vietoje ir būsiu toks pat baisus! “  

  • arrow
    arrow

    O pabaisa lėtai sėlinosi.

    Jeigu Sėklytė įvikdytu bet vieną iš jo pamokimų, tai krokodilas turėtu visas teises atkasti nuo jo gabaliuką: šitame pasaulyje niekas nieko ne duoda dykai, net patarimo. Jeigu Seklytė paklausytu pabaisos, tai būtų neįmanoma grįžti namo ir tapti gražia gelyte virš Magiškojo Ežero.

    “Kokia baisi nebūtų padėtis visada yra išeitis!“ – 
    Pakartojo Sėklytė.

    Ir staiga Sėklytė atsiminė apie Lobius. 

  • arrow
    arrow

    Tai ir buvo Didžiojo Lotoso paslaptis: visada prisimint jog gyliai tavyje slypi Trys galingi ir neįkainuojami Lobiai:

    zhen

    TIESA

    shan

    GERUMAS

    ren

    KANTRYBĖ

    Pavojaus metu išmintis išties pagalbos ranką.

    Ir staiga atsitiko kažkas neįtikėtino! Kai tik Sėklytė nepanoro priimt blogus patarimus, vaivorykštinis spindėsys apsupo jį, ir GERUMAS , kaip riškiausia žvaigždė, apšvietė viską aplinkui. Sėklytė spėjo perskaityt pabaisos vardą užrašyta ant jo nugaros. Jo vardas - “Blogis”.

    Galinga jėga, kaip ant didžiuliu supinių metė Sėklytę į viršų. 

  • arrow
    arrow

    Kai švytėjimas pomažu blėso, Sėklytė pamatė visiškai kitokį pasaulį. Tankios Tamsos Pasaulis liko toli apačioj, o aplinkui atsiverė Tamsiai-Pilkas Pasaulis.

    Čia buvo šviesiau ir lengviau kviepuot.

    Sėklytė apsidairė ir pastebėjo: “Pas mane atsirado du žiedlapiai! Valio! Aš virstu tikra gelyte! “

    Bet džiugauti buvo dar per anksti… 

  • arrow
    arrow

    Iš pilkumos artėjo slidi varlė. Ji atsargei sėlynosi vis arčiau ir kažka burzgėjo sau po nosimi: “Sveika atvykusi į mūsų Pasaulį! Taisyklės pas mus paprastos. Kiekvienas pats už save. Niekam nepadėt. Apgint tik savo interesus, nepaisant nieko. O dėl šito ir sumeluot galima. Padarei ką nors blogo – pasakyk, kad tai kažkas kitas padarė. Dalini saldumynus – dalink taip: sau penkis, kitam – vieną... “

    Sėklytė plačiai atmerktomis akimis žiūrėjo į varliagyvį, sakanti keistus dalykus. Tai labai skyrėsi nuo to kuo mokė Dydisis Lotosas Magiškojo Ežero paviršiuje! 

  • arrow
    arrow

    Šį kartą gelbėjantis patarimas apie Trys Lobius atėjo greičiau: jug pasilikt Tamsiai-Pilkame Pasaulyje, gyvent pagal jo taisykles ir būt panaši į jo gyventojus Sėklytė nenorėjo. Ta pačia minutę šviečianti TIESOS žvaigždė apšviėtė Sėklytę savo apsaugančia nuo melo šviesą ir pakelė Sėklytę į viršų. Ji tik spėjo perskaityt ant varlės nugaros – “Melas”.

    Ir štai mūsų keliautoja atsirado Drumstumų Pasaulyje, kur džiaugsmingai pajudino visais savo šešeriais žiedlapiais! Taip-taip, dabar jų tapo trys kartus daugiau! Juk su kiekviena pergale Sėklytė vis augo ir stiprėjo. Kažkur toli švietė Saulė bet jos spinduliai sunkiai prasiskverbdavo į gylumas.

    O iššukiai dar nesibaigė. 

  • arrow
    arrow

    Bjaurus sliekas, panašus į stambia gyvatę, pasirodė tolumoje. Jis lėtai šliaužė ir bandė ištirt Mažajį Lotosą, lygtais norėdamas įžiūrėti kur rast jo silpnają vietą. Sliekas buvo gudresnis už kitu Tamsesniu Pasauliu gyventuojus, nors ir buvo silpnesnis. Balsas jo buvo raminantis ir įtaigus: “Tau pasisekė, Mažasis Lotose, - nuo šiol tu oficialiai gali taip vadintis. Mūsų pasaulyje ramu, čia nėra vėjo ir ne taip jau ir tamsu. Taisyklės čia paprastos ir malonios.

    Pirmiausia, jeigu nieko nesinori daryti, tai ir nereikia – nei mokytis, nei stengtis, apeik visus sunkumus šonu.

    Antroji taisyklė, mums nereikalingi draugai, kitaip mums reikės kentėti jų blogą nuotaiką ir padėt kai jiems reikės mūsų pagalbos. 

  • arrow
    arrow

    Trečioji taisyklė, jeigu kas nors tave įžeis, nesitvardyk ir įskaudink ji ir išsakyk jam bjauriausius žodžius kurie tik ateis į galvą. “

    Mažasis Lotosas pagalvojo: “Viliojantis pasiūlymas visa dieną nieko nedaryt ir nesistengt, bet juk taip nieko įdomaus nesužinosi ir neišmoksi. Juolab liūdėti vienam visada– tai siaubinga. Ne-ne-ne! Manyje yra viskas ko reikia, kad pakilt iš šito pasaulio“.

    Mažasis Lotosas buvo teisus- trečiasis Lobis visada yra pasirošięs ištiesti pagalbos ranką. KANTRYBĖS žvaigždė greitai augo jo širdyje, kol jos perlamutrinis švytėjimas neapgaubė Mažytį Lotosą ir lietai nepradėjo kelti ji į viršą. 

  • arrow
    arrow

    Sliekas vardu “Tingumas” greitai pradėjo mažėti, kol visiškai nepradingo gylumose, o saulės švytėjimas darėsi vis ryškesnis ir ryškesnis, vanduo aplinui – vis skaidresnis. Švytėjimas lėtai išnyko, bet dabar Jaunajam Lotosui nebebuvo reikalinga papildoma pagalba. Jis sustiprėjo, jo stiebas, kuris laikė gelytę, augo vis greičiau. Tas tamsusis pasaulis vis labiau toldavo nuo Jaunojo Lotoso.

    Skaidrujį pasaulį praeit buvo lengva ir malonu, juk Saulė šildė ir apšvietė ji savo auksiniais spinduliais.

    Štai ir peržengta riba tarp vandens ir oro. Jaunasis Lotosas, kuris dar vakar buvo Sėklytė, pasirodė virš Magiškojo Ežero paviršiaus. 

  • arrow
    arrow

    “Sveikas atvykęs namo! “ – tai buvo Didžiojo Lotoso balsas.

    Didysis Lotosas tesę: “Dabar tu tapai stiprus ir nuostabus, ir galėsi padėt kitiems savo jėgom, ir dalintis džiaugsmu su visais mūsų pasaulio gyventojais savo nuostabiu grožiu! “

    Jaunasis Lotosas pažvelgė į savo atspindi vandenyje... ir pamatė nuostabia gelytę su skaidriais žiedlapiais.

    O aplinkui iš vandens augo vis nauji ir nauji lotosai. Kiekvienas praėjo savo kelia ir atsinešė savo nepakartojama grožį.

    Jeigu įdėmiai įsižiūrėti, tai visi jie žiuri su viltimi į tave ir tarsi nori pasakyti tau:

    Ir Tu gerai praeik SAVO kelią! 

arrow
book
Tolimoje gražioje šalyje, kur skamba tyla kaip magiškiausia muzika, o oras saldesnis už medų, išsitęsė Magiškasis Ežeras.

Virš lazurinio vandens ant plonų ir tvirtų stiebų kiekvieną rytą žydėjo nuostabūs lotosai, sveikinantis Pasaulį ir vieni kitus.

Kiekvienas jų buvo unikalus ir savaip didingas. Lotosai buvo balti, rožiniai, geltoni ir net raudoni bei mėlyni. Magiškasis Ežeras juos mielai atspindėjo savo vandenyse.

Vieną kartą ežere nutiko nuostabi istorija...
Gražus, sniego baltumo Didžiulis Lotosas pradėjo pokalbį su mažomis sėklomis, kurios subrendo dėžutėje gėlės viduje:

„Mano brangūs vaikai! Štai, jūs jau tapote gana suauge. Atėjo laikas žengti ant kelio. Jūsų laukia sunki ir pavojinga kelionė, kurios pabaigoje kiekvienas iš jūsų tapsite tokie pat gražus kaip ir visi mūsų Pasaulio gyventojai. Tačiau ne visi galės pabaigti kelionę ir grįžti namo.

Atidžiai klausykite manęs. Tai, ką pasakysiu, buvo perduodama iš kartos į kartą.“

Lotoso sėklos įdėmiai klausėsi Didžiojo Lotoso žodžių.


Jis tęsė: „Kiekviename iš jūsų yra paslėpti Trys Neįkainojami Lobiai! Jei pavojaus metu atsiminsite apie juos, tuomet galėsite išlaikyti bet kokius išbandymus.

Paslaptingoje senovinėje knygoje šie Trys Lobiai atrodo taip
zhen

TIESA

shan

GERUMAS

ren

KANTRYBĖ

Pasaulyje nėra tokios grėsmės, kurios jie nepadėtų išvengti. Klausykite manęs labai atidžiai...“- ir tada Didysis Lotosas šnabždėdamas pratęsė savo pamokslus mažosioms sėkloms.

Pabaigoje jis pasakė: „Aš tikiu kiekvienu iš jūsų ir lauksiu jūsų namuose, Magiškojo Ežero paviršiuje“.
Vakare sėklų dėžutė pasilenkė virš vandens, ir visos sėklos iš jos išsibarstė į Magiškojo Ežero vandenis. Viena sėklytė skubėjo labiau nei kitos.

Jai visada buvo įdomu: „Kodėl Didysis Lotosas pasakė, kad kelionė namo bus sudėtinga? „Galu gale, vanduo yra švarus ir skaidrus, net Saulė matosi!“

Mažoji Sėklytė buvo dar nepatyrusi ir visai nežinojo, kad kristi yra daug lengviau nei pakilti.

Kuo giliau Sėklytė leidosi, tuo tamsesnis darėsi vanduo, kol jis beveik pilnai nesusimaišė su purvu ir dumblu. „Oi, oi, oi! Sušaukė Sėklytė - čia beveik nieko nesimato! “Bet ji leidosi vis giliau ir giliau į purvą, kol galiausiai kritimas pasibaigė. Nuo baimės Sėklytė užsimerkė.
Kai po kurio laiko ji vis dėlto nusprendė viena akimi atsimergti, o vėliau ir kita, tai aplinkui nieko nebuvo matyti.

„Na, ir kur gi man dabar eit, kur mano namai, kaip aš grįšiu?“ Tarsi atsakymą į savo klausimą Sėklytė išgirdo keistą purslų garsą. Kažkas tamsaus ir labai greitai artėjo.

Netrukus Sėklytė sugebėjo įžvelgti būtybę, kuri atrodė panaši į didžiulį krokodilą, kurio kūnas buvo padengtas smaigaliais. Ant pabaisos nugaros buvo užrašytas jo vardas, bet tamsoje nieko negalima buvo perskaityti.

- Mažoji Sėklytė, - griausmingu balsu tarė pabaisai, - aš laukiau tavęs. Čia tavęs lauks naujas gyvenimas, ir aš pasiruošęs duoti tau vertingą patarimą.


Gyvenime būna visokių situacijų. Kartais kažkas gali netyčia tave pastumti, jug pas mus labai tamsu arba yra blogos nuotaikos, o mūsų Pasaulio gyventojai beveik visada blogos nuotaikos, gali pasakyti įžeidžiančius žodžius. Jokiu būdu nepalik to nenubausto! Atsakyk jam dvigubai arba trigubai. Kaip reikiant trinktelk, kad kiti bijotų... “Paslaptingas padaras tęsė savo niūrią kalbą.

Išsigandusi mažoji Sėklytė pagalvojo: „Galbūt taip reikia? Kaip gi kitaip galima išgyventi tokiame baisiame pasaulyje? “Bet staiga Sėklytė atsiminė Didžiojo Lotoso žodžius, kuriu mes taip ir neišgirdome, ir pradėjo galvoti:„ Jeigu aš laikysiuosi pabaisos patarimo, aš amžinai liksiu šioje nešvarioje vietoje ir būsiu toks pat baisus! “
O pabaisa lėtai sėlinosi.

Jeigu Sėklytė įvikdytu bet vieną iš jo pamokimų, tai krokodilas turėtu visas teises atkasti nuo jo gabaliuką: šitame pasaulyje niekas nieko ne duoda dykai, net patarimo. Jeigu Seklytė paklausytu pabaisos, tai būtų neįmanoma grįžti namo ir tapti gražia gelyte virš Magiškojo Ežero.

“Kokia baisi nebūtų padėtis visada yra išeitis!“ –
Pakartojo Sėklytė.

Ir staiga Sėklytė atsiminė apie Lobius.
Tai ir buvo Didžiojo Lotoso paslaptis: visada prisimint jog gyliai tavyje slypi Trys galingi ir neįkainuojami Lobiai:
zhen

TIESA

shan

GERUMAS

ren

KANTRYBĖ

Pavojaus metu išmintis išties pagalbos ranką.

Ir staiga atsitiko kažkas neįtikėtino! Kai tik Sėklytė nepanoro priimt blogus patarimus, vaivorykštinis spindėsys apsupo jį, ir GERUMAS , kaip riškiausia žvaigždė, apšvietė viską aplinkui. Sėklytė spėjo perskaityt pabaisos vardą užrašyta ant jo nugaros. Jo vardas - “Blogis”.

Galinga jėga, kaip ant didžiuliu supinių metė Sėklytę į viršų.
Kai švytėjimas pomažu blėso, Sėklytė pamatė visiškai kitokį pasaulį. Tankios Tamsos Pasaulis liko toli apačioj, o aplinkui atsiverė Tamsiai-Pilkas Pasaulis.

Čia buvo šviesiau ir lengviau kviepuot.

Sėklytė apsidairė ir pastebėjo: “Pas mane atsirado du žiedlapiai! Valio! Aš virstu tikra gelyte! “

Bet džiugauti buvo dar per anksti…
Iš pilkumos artėjo slidi varlė. Ji atsargei sėlynosi vis arčiau ir kažka burzgėjo sau po nosimi: “Sveika atvykusi į mūsų Pasaulį! Taisyklės pas mus paprastos. Kiekvienas pats už save. Niekam nepadėt. Apgint tik savo interesus, nepaisant nieko. O dėl šito ir sumeluot galima. Padarei ką nors blogo – pasakyk, kad tai kažkas kitas padarė. Dalini saldumynus – dalink taip: sau penkis, kitam – vieną... “

Sėklytė plačiai atmerktomis akimis žiūrėjo į varliagyvį, sakanti keistus dalykus. Tai labai skyrėsi nuo to kuo mokė Dydisis Lotosas Magiškojo Ežero paviršiuje!
Šį kartą gelbėjantis patarimas apie Trys Lobius atėjo greičiau: jug pasilikt Tamsiai-Pilkame Pasaulyje, gyvent pagal jo taisykles ir būt panaši į jo gyventojus Sėklytė nenorėjo. Ta pačia minutę šviečianti TIESOS žvaigždė apšviėtė Sėklytę savo apsaugančia nuo melo šviesą ir pakelė Sėklytę į viršų. Ji tik spėjo perskaityt ant varlės nugaros – “Melas”.

Ir štai mūsų keliautoja atsirado Drumstumų Pasaulyje, kur džiaugsmingai pajudino visais savo šešeriais žiedlapiais! Taip-taip, dabar jų tapo trys kartus daugiau! Juk su kiekviena pergale Sėklytė vis augo ir stiprėjo. Kažkur toli švietė Saulė bet jos spinduliai sunkiai prasiskverbdavo į gylumas.

O iššukiai dar nesibaigė.
Bjaurus sliekas, panašus į stambia gyvatę, pasirodė tolumoje. Jis lėtai šliaužė ir bandė ištirt Mažajį Lotosą, lygtais norėdamas įžiūrėti kur rast jo silpnają vietą. Sliekas buvo gudresnis už kitu Tamsesniu Pasauliu gyventuojus, nors ir buvo silpnesnis. Balsas jo buvo raminantis ir įtaigus: “Tau pasisekė, Mažasis Lotose, - nuo šiol tu oficialiai gali taip vadintis. Mūsų pasaulyje ramu, čia nėra vėjo ir ne taip jau ir tamsu. Taisyklės čia paprastos ir malonios.

Pirmiausia, jeigu nieko nesinori daryti, tai ir nereikia – nei mokytis, nei stengtis, apeik visus sunkumus šonu.

Antroji taisyklė, mums nereikalingi draugai, kitaip mums reikės kentėti jų blogą nuotaiką ir padėt kai jiems reikės mūsų pagalbos.
Trečioji taisyklė, jeigu kas nors tave įžeis, nesitvardyk ir įskaudink ji ir išsakyk jam bjauriausius žodžius kurie tik ateis į galvą. “

Mažasis Lotosas pagalvojo: “Viliojantis pasiūlymas visa dieną nieko nedaryt ir nesistengt, bet juk taip nieko įdomaus nesužinosi ir neišmoksi. Juolab liūdėti vienam visada– tai siaubinga. Ne-ne-ne! Manyje yra viskas ko reikia, kad pakilt iš šito pasaulio“.

Mažasis Lotosas buvo teisus- trečiasis Lobis visada yra pasirošięs ištiesti pagalbos ranką. KANTRYBĖS žvaigždė greitai augo jo širdyje, kol jos perlamutrinis švytėjimas neapgaubė Mažytį Lotosą ir lietai nepradėjo kelti ji į viršą.
Sliekas vardu “Tingumas” greitai pradėjo mažėti, kol visiškai nepradingo gylumose, o saulės švytėjimas darėsi vis ryškesnis ir ryškesnis, vanduo aplinui – vis skaidresnis. Švytėjimas lėtai išnyko, bet dabar Jaunajam Lotosui nebebuvo reikalinga papildoma pagalba. Jis sustiprėjo, jo stiebas, kuris laikė gelytę, augo vis greičiau. Tas tamsusis pasaulis vis labiau toldavo nuo Jaunojo Lotoso.

Skaidrujį pasaulį praeit buvo lengva ir malonu, juk Saulė šildė ir apšvietė ji savo auksiniais spinduliais.

Štai ir peržengta riba tarp vandens ir oro. Jaunasis Lotosas, kuris dar vakar buvo Sėklytė, pasirodė virš Magiškojo Ežero paviršiaus.
“Sveikas atvykęs namo! “ – tai buvo Didžiojo Lotoso balsas.

Didysis Lotosas tesę: “Dabar tu tapai stiprus ir nuostabus, ir galėsi padėt kitiems savo jėgom, ir dalintis džiaugsmu su visais mūsų pasaulio gyventojais savo nuostabiu grožiu! “

Jaunasis Lotosas pažvelgė į savo atspindi vandenyje... ir pamatė nuostabia gelytę su skaidriais žiedlapiais.

O aplinkui iš vandens augo vis nauji ir nauji lotosai. Kiekvienas praėjo savo kelia ir atsinešė savo nepakartojama grožį.

Jeigu įdėmiai įsižiūrėti, tai visi jie žiuri su viltimi į tave ir tarsi nori pasakyti tau:

Ir Tu gerai praeik SAVO kelią!
arrow